Technologijų planetos gidė
2017 . 09 . 12
Tekstas: Viktorija Maleckaja; nuotraukos: Gabija Labutytė

Viena ranka ji gamina vakarienę iš darželio su vyru Danieliumi grįžtantiems dvynukams Mykolui ir Rapolui, kita gaudo pusantrų metų dukrelę Eleną – ir dar suspėja papasakoti apie save ir savas idėjas. Monika Katkutė-Gelžinė, kūrybinių technologijų akademijos „bit&Byte“ įkūrėja, – įkvepianti moteris, panirusi į technologijų pasaulį ir tikinti kūrybiškumo galia.

 

2

 

– Šiandien kur kas dažniau pamatysi vaiką, įsikniaubus į planšetės ekraną, nei lakstantį po pievą. Ir ne visus tėvus tai džiugina. Tavo veikla skatina vaikus nuo mažens susidraugauti su technologijomis. Kodėl?

 

– Technologijų naudojimas yra tam tikras įprotis. Kuo ankstesniame amžiuje suformuojami įpročiai, tuo lengviau juos valdyti ir paversti darbo priemonėmis. Sutinku, lakstymas po pievas yra daug geresnė pramoga, bet mūsų vaikai jau gyvena su technologijomis, todėl mūsų tikslas – išmokyti jomis naudotis, o ne tik žaisti.

 

Nepriešinu laisvo kūrybiško laiko ir technologijų. Aš tikiu koncentruotu, prasmingu, kuruojamu laiku ir nesvarbu, ar tai technologinis raštingumas, ar kūrybiškumas, ar laisvalaikis. Mūsų šeimoje vaikai dažnai nuobodžiauja, jie dar maži, todėl kol kas jiems nelabai rūpi technologijos. Kol kas juos domina aplinkinis pasaulis, o technologijos yra tik jo dalis. Bėgant laikui, manau, teks riboti prie kompiuterių leidžiamą laiką, aiškinti ir kalbėtis su vaikais šia tema.

 

Žinoma, man lengviau, nes turiu patirties dirbant su būriu vaikų, kurie mokosi, dirba, žaidžia su technologijomis. Matau, ar vaikas gilinasi, ar moka atsitraukti užbaigęs žaidimą, ar geba valdyti save, ar vis dėlto ekranai valdo jį. Technologijos, su kuriomis dirbame mes, yra sudėtingos, vaikams tenka dirbti, mąstyti, laužyti galvą, o ne tik spoksoti į ekraną. Dažnai iš pradžių būna nepatogu, jie spurda, nusivilia, bet paskui patys atranda kūrybos ir mąstymo džiaugsmą, jų pastangos atsiperka.

 

Priešingai  nusistovėjusioms klišėms, kad kompiuteriai yra tik vaikų laiko užėmimas, mes technologijas naudojame mokymuisi. Daug laisvės duodame pačiam vaikui, kad jis būtų ne tik stebėtojas, bet ir pats išbandytų daugelį dalykų. svarbiausia, kad vaiko galvoje susijungtų kūrybinis ir techninis mąstymas, anksčiau išmokti ir žinomi dalykai. Tada nušvinta „eureka!“ momentas, jaunas žmogus suvokia, kad technologijos yra tik įrankis įgyvendinti idėjas, gimusias jo galvoje.

 

– Kaip politikos mokslų diplomas tave atvedė į technologijų pasaulį?

 

– Visada norėjau dirbti prasmingą darbą. Politikos mokslai padėjo įgyti gerą išsilavinimą, jau pirmame kurse pradėjau darbuotis reklamos srityje ir tuo pačiu sekiau pasaulio naujienas. Baigusi mokslus, išvažiavau į Londoną ir dirbau skaitmeninės reklamos agentūrose, nors teko ir tepti sumuštinius keliose kavinėse. Vėliau ėmiau dirbti su socialiniais tinklais, pasinėriau į technologijas, man šis pasaulis atrodė dar labai jaunas, toks, kuriame galima nuveikti daug įdomaus. Pamažu gyvendama Londone ėmiau jausti didelį norą grįžti į Lietuvą ir pasinaudojant mažos šalies privalumais dirbti tarptautiniu mastu – kurti produktus, kurie būtų naudojami visame pasaulyje. Taip prisijungiau prie „Lemon Labs“ komandos. Man puikiai sekėsi. Kai išėjau motinystės atostogų, mūsų sėkmingai augančią įmonę įsigijo britai. Ėmiau svarstyti, ar noriu sugrįžti, ar metas prisiminti norą dirbti su kitais prasmingais projektais. Mane domino švietimo sistema. Tad stebėdama pasaulio procesus supratau, jog technologinis raštingumas Lietuvoje yra kiek paliktas nuošalyje.

4

 

Visą istoriją skaitykite rugpjūčio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (126 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/1560.jpg{/FINDME}