Tadao Cern: „Madingas menininkas – mano kryptis“
2017 . 04 . 19
Tekstas: Algė Ramanauskienė; nuotraukos: Lina Jushke

Iš internetinio puslapio jis seniai ištrynė projektą „Blow Job“, išgarsinusį jį visame pasaulyje. Būti meno leidinių ir galerijų akiratyje kur kas svarbiau, nei nuolat šmėžuoti geltonosios spaudos puslapiuose, įsitikinęs menininkas Tadas Černiauskas, plačiajam pasauliui prisistatantis Tadao Cern vardu. Savo keisčiausių daiktų ir kūrinių prikimštoje studijoje jis toks atviras, kad kartais nukrečia šiurpas. Nuo kūrybos, gimstančios iš manipuliacijų, pinigų troškulio ir kitų žmogiškųjų silpnybių iki kiek netikėtai sudėliotų gyvenimo prioritetų – nėra jam svetimų temų, nes visa išgyventa siekiant tapti geriausiu.

 

– Ar vis dar sulauki daugybės laiškų su prašymais duoti interviu, kurie plūdo į tavo pašto dėžutę po projekto „Blow Job“?

 

– Ne, ta banga aprimo ir tai labai gerai. Sulaukdavau tikrai daug laiškų, bet daugiausia rašė geltonosios spaudos atstovai, žinoma, tarp jų buvo ir kiek solidesnių vardų – „The Guardian“ ar „Le Monde“, bet aš norėjau, kad manimi domėtųsi meno pasaulis. Tad laiškų kiekiui sumažėjus, mano gyvenimas tik palengvėjo.

 

– O aš norėjau klausti, ar neapėmė egzistencinis liūdesys, juk prie dėmesio prirasti lengva.

 

– Viskas vyko palaipsniui. Projekto „Blow Job“ nuotraukomis geltonavo visa spauda, į kitą mano darbą – Van Gogho portreto interpretaciją „Revealing the Truth“ atsigręžė ir meno pasaulis, surengiau parodą Londono „Saatchi“ galerijoje, didysis susidomėjimo srautas sumažėjo, o galiausiai po projekto „The Comfort Zone“ jis tapo dar mažesnis, bet truko ilgiau – gal trejus metus. Geriau jau gauti vieną džiuginantį laišką per mėnesį, nei atsakyti į šimtą nereikšmingų laiškų, kurie tau tiesiog atveda didelį srautą žmonių.

 

DSC_2409

 

– Koks buvo paskutinis nudžiuginęs laiškas?

 

– Šis etapas intensyvus kaip niekada. Prieš porą mėnesių dar neturėjau jokių planų 2017-iesiems, galvojau, sėdėsiu studijoje ir kursiu. Bet per tuos mėnesius sulaukiau kelių svarbių laiškų ir manęs jau laukia aštuonios suplanuotos parodos, šešios jų įvyks per artimiausius du mėnesius. Kovą – projekto „Black Balloons“ paroda Venecijoje, jai dar nepasibaigus Kaune pristatysiu trijų metrų skersmens balionų instaliaciją, balandį skrisiu į Niujorką, iš ten – į Hagą ir Romą. Vėliau laukia balionų parodos Taipėjuje ir Vankuveryje. Skamba įspūdingai, bet tam reikės didžiulių resursų.

 

– Bet juk to ir siekei – patekti į meno galerijas?

 

– Taip jau būna – sėdi, svajoji, o kai svajonės ima pildytis, pamatai, koks tai didžiulis krūvis, ir tai įvaro šiek tiek nerimo. Bet raumuo auga sportuojant.

 

– Ar galėtum save pavadinti madingu menininku?

 

– Manau, „madingas“ – labiau mano kryptis nei „nemadingas“. Pastarieji patinka mažai grupelei žmonių, tai giliai į siaurą sritį panirę, skonį nugludinę menininkai. Jų darbas – tarsi mokslininkų, filosofų, suprantamas tik nedaugeliui. Meno pasaulyje, kaip ir teorinės fizikos srityje, yra žmonių, kurie tiria, analizuoja, testuoja, jiems svarbūs tik jie patys, jiems nerūpi finansinis aspektas, pripažinimas. O aš taikau į žmonių širdis. Jaučiuosi atradęs viduriuką tarp labai konceptualaus ir masiškesnio meno. Ir man tai idealus variantas.

 

77

 

Visą istoriją skaitykite popieriniame „Lamų slėnio“ numeryje.

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/ddd.jpg{/FINDME}