Solo projektas
2017 . 03 . 06
Tekstas: Laisvė Radzevičienė; nuotraukos: Joana Buividaitė

Jis rado būdą, kaip gyventi lengvai, o jo daiktai tilptų į vieną ar dvi kuprines, jei netikėtai prireiktų išvykti. „Tai nėra dirbtinis asketiškumas ar manifestas, mums tiesiog taip patinka gyventi“, – sako filosofas, galerininkas, šiuolaikinio meno parodų kuratorius Jonas Žakaitis. Vienuoliškai švarioje erdvėje, pro kurios langus matosi pilki Vilniaus Naujamiesčio fabrikai ir saulėje švyti senamiestis, gimė dar vienas Jono projektas – elektroninė knyga „90s.lt“, į kurią, lyg į užrašų knygutę, sugulė pasakojimai apie pasaulį. Lengvai skaitomi, bet nelengvai parašyti.

 

0

 

– Jonai, socialiniai tinklai reikalauja popierinės knygos, lyg neužtektų dykai dalijamos elektroninės. Gal „Knygų mugėje“ jau turėsi ant ko pasirašyti?  

 

– Nidos knygyne kartą pagalvojau: knygų kapinės. Visai nenorėčiau, kad mano knyga jose atsidurtų – o jei kažkam nepatiks, jei žmonės neskaitys? Ir gulės mano pirmoji knyga nukainotų knygų lentynose. PDF failą gali tiesiog ištrinti iš kompiuterio – švaru. Norėjau padaryti paprastai, pasidalinti nemokamai, kad žmonės knygą perskaitytų. Vėliau matysime, jei įsibėgės, gal ji įgaus popierinį kūną. Norėčiau, kad jis būtų ypatingas.

 

– Kodėl „90s“?

 

– Knygoje yra vienas tekstas. Jo pavadinimas atėjo greitai, kaip ir visi kiti, tyčia norėjau, kad liktų užrašų knygelės jausmas. Pasižymi ir eini toliau. Jaučiu, kad mano kartai 1990-ieji buvo kertinis laikas, tai, kas mūsų vaikystėje ir paauglystėje vyko su mums, buvo didžiausia dovana. Keitėsi sistemos, žmonės nepasitikėjo taisyklėmis, studentas per dieną galėjo tapti aukščiausio rango diplomatu, darbininkas iš gamyklos – didelio verslo savininku. Viskas keitėsi vietomis, kostiumais, o mes gavome vaizdinių ir muzikos. Santykis buvo stiprus, tačiau nesupratome, iš kur tai ateina ir ką reiškia. Įsivėlimas į kažką, ko nesupranti, buvo savita energija, kurios dabar nebėra ir daugiau jau nebus.

 

0035

 

– Apie knygą pasakoji su didžiausiu džiaugsmu, tarsi jos atsiradimas tau būtų begalinis malonumas?

 

– Dėl malonumo ir dariau! Kažkas yra pasakęs: jei rašytojas nesimėgavo procesu, skaitytojas pajus. Man buvo malonu tai, ką daugiau nei metus dariau kasdien.

 

– Rašydavai kiekvieną dieną?

 

– Anksčiau, kai rengdavome parodas ar kai dirbau meno galerijoje, nuolat būdavau tarp žmonių. Šitas darbas buvo tarsi vienuoliškas solo projektas – susikūriau kasdienę rutiną ir griežtai jos laikiausi. Buvau prisigalvojęs visokių žaidimų ir taisyklių, kurios labai padėjo. Keldavausi anksti rytais, rašiau pasislėpęs – ilgą laiką apie mano sumanymą niekas nežinojo. Tekstus parašydavau labai greitai, tačiau juos ilgai dėliodavau galvoje. Norėjosi, kad kiekvienas būtų skirtingas.

 

Įdomus ir smagus procesas mobilizavo mano kūrybingumo, išradingumo ir žinojimo resursus. Iš savęs turėjau ištraukti viską, ko prisirankiojau. Niekuomet taip nesijaučiau, niekuomet nieko panašaus nedariau. Knyga buvo gera proga išsiaiškinti ir vidines motyvacijas – kodėl tai darau? Pirmą kartą pasijutau, kaip tikras menininkas, kaip kūrėjas. Buvo smagu.

 

– Išduok vidines motyvacijas, privertusias knygą parašyti.

 

– Kodėl vieni dešimtmečiai pasirenka hiphopą, o kiti klausosi roko muzikos? Muzika prisideda prie asmenybės formavimosi. Panašiai ir su kūryba – kai kurie žmonės turi vaizduotės ir mąstymo dažnius, kurie nutempia į vieną ar kitą pusę. Pradeda būti įdomu.

 

– O man įdomu, kiek lemia genai? Juk tavo senelis Viktoras Miliūnas irgi buvo rašytojas.

 

– Nuo vaikystės atrodė, kad būti rašytoju yra kieta. Mama dirbo prie knygų, užaugau tarp jų, skaityti niekas nevertė, tai atrodė savaime suprantamas ir labai gerbtinas procesas. Rašyti irgi pradėjau anksti, tą dariau visą gyvenimą, kai kuriuos dalykus dar studijų metais publikuodavo „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Dirbdamas galerijoje irgi rašydavau, tačiau rimtam rašymui nesusikaupiau. Matyt, nebuvo atėjęs laikas. Turėjau sukaupti daug informacijos, labai daug išsiaiškinti, daug meno pamatyti, daug visko perskaityti, kad galėčiau imtis tikro rašymo.

 

– Vadinasi, knygos tuščioje vietoje neatsiranda?  

 

– Manoji atsirado iš daugybės įtakų. Turėjau užrašų knygutę, į kurią užsirašydavau įstrigusius meno kūrinius, menininkų pavardes, muziką, knygas. Išklotinė išėjo labai įvairi – daugybė šiuolaikinio meno, vizualių dalykų, muzikos. Darbas „Tulips&Roses“ šiuolaikinio meno galerijoje man buvo dovana – turėjau galimybę susitikti su talentingiausiais Lietuvos ir užsienio menininkais, galėjau stebėti, kaip veikia jų vaizduotė, mačiau, kaip atrodo tikras susikaupimas, kas yra nepaprastas kruopštumas ir kaip iš tiesų rimtai žmonės dirba.

 

– Na, Lietuvoje vis dar įprasta matyti kitokį menininką…

 

– Požiūris keičiasi, menininkai – irgi. Tarp mano ir jaunesnės kartos menininkų nebeliko diskusijų apie aludes, žmonės yra darbštūs, ambicingi, daugelis iš jų nebemano, kad menas yra aukščiau už kasdienybę. Rašymas man irgi primena amatą, staliaus ar keramiko darbą dirbtuvėje. Tai nėra vien romantiškas įkvėpimas, turi praleisti daugybę pilkų valandų lipdydamas ir rinkdamas žodžius, turi išeiti, palaukti, kol jie nudžius, vėl lipdyti iš naujo. Rašyme pilna pilko, atkaklaus darbo, tikro minkymo.

 

13

 

Visą istoriją skaitykite vasario mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (68 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/049.jpg{/FINDME}