Sielos veidrodyje
2017 . 09 . 01
Tekstas: Laisvė Radzevičienė; nuotraukos: Lina Jushke, Nana Artana ir asmeninio albumo

Šią žiemą Kajus paprašė: „Mama, gal peržiemokime Lietuvoje, pasiilgau sniego.“ Žiema buvo nuostabi. Sausis pasitaikė šaltas, sniegas saulėje žibėjo deimantais. O vasarį jiedu vėl išskrido į Balį. Į nuostabią salą, jau šešerius metus esančią namais. Pavasarį su paukščiais grįžo, išvažinėjo ežerų pakrantes, pasimaudė gaivioje Baltijos jūroje. Rudenį Kajus eis į mokyklą Kaune, o jo mama kišenėje jau laiko lėktuvo bilietus atgal. Žavingos parduotuvėlės „Bali Wood“ įkūrėjos Margaritos Serych ten laukia nepaprasto grožio gamta ir aplinkui tvyranti meilė.

 

8

 

– Margarita, tavo butas – Klaipėdoje, verslas – Vilniuje, žiemos namai – Balyje. Nesuprantu, kur iš tiesų tu gyveni?

 

– Aš irgi nesuprantu. Klaipėdoje turiu namus, bet mažai ten būnu, dažniausiai parskrendu į Vilnių, mėgstu Nidą ir Palangą, važiuojam ten vasarą su sūnumi. Šiais metais daug važinėjome po Lietuvą, ji tokia graži, tiek daug naujo, stebiuosi. Tik oras kartais gąsdina.

 

– Kai daug laiko praleidžiate Balyje, pasiilgstate žiemos? Ir lietaus?

 

– Lietaus gal ne, labiau – gaivaus oro, šaltuko. Jausmo, kad vakare turi apsirengti šilčiau, bet gali kvėpuoti pilnais plaučiais.

 

– Kaip nutiko, kad sala pasigrobė tavo širdį?

 

Žinau, daug kam būna: išeini motinystės atostogų ir nebenori grįžti į buvusį darbą. Man irgi taip nutiko. Dirbau nekilnojamojo turto srityje, viename norvegų fonde, turėdavau didelių rinkodaros ir pardavimo projektų. Universitete mokiausi vadybos, dabar vadybinu savo gyvenimą. Sūnui buvo pusantrų metų, kai išvykome. Pagalvojau, kad visai nenoriu su juo leisti žiemos Lietuvoje, jei turiu galimybę išvykti.

 

– Kodėl Balis?

 

– Mano draugai du mėnesius praleido Balyje, draugė rašė dienoraštį, draugas jį pildydavo nuotraukomis. Kiekvieną rytą jų įspūdžius skaitydavau tarsi ryto laikraštį. Netrukus pradėjo atrodyti, kad ši sala man yra labai artima, tarsi joje būtų tikrieji mano namai. Kai draugai grįžo, nusipirkau bilietus ir išskridau. Maniau, pabūsiu du mėnesius – likau trims, kitais metais ten praleidome pusmetį. Vasaromis grįždavome į Lietuvą, o rudenį vėl išskrisdavome. Netrukus tapo aišku, kad į darbą nebegrįšiu, teko galvoti, ką galiu veikti, kad galėčiau pusmetį praleisti saloje.

 

Jei vertinčiau šalis pagal tai, kiek grožio telpa į vieną kvadratinį centimetrą, tai Balis neabejotinai užimtų pirmąją vietą. Tas grožis matyti kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, net gatvėse – aukų krepšeliai, smilkalai, gėlytės – jie sugeba ypatingai viską sudėti ir… magija įvyksta. Gerai prisimenu pirmąją dieną, kai nusileidome saloje. Važiavau iš oro uosto autobuse prilipusi prie lango, viskas atrodė nuostabu: baldai, daiktai išnešti į lauką, sustatyti, džiovinami ant saulės. Negalėjau patikėti, rodos, nieko panašaus neturime. Paskui tuos daiktas pradėjau matyti viešbučių, kavinių interjeruose, čiupinėjau juos, žavėjausi gyvybe, tekstūra, rankų darbu. Man be proto patiko, kad daugelis tų daiktų padaryta iš senos medienos – senų durų, valčių, langų, senų baldų ir prieplaukų. Idėja nuostabi – prikelti daiktus antram gyvenimui.

 

5 9 11 10

 

Visą istoriją skaitykite rugpjūčio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (210 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/1558.jpg{/FINDME}