Puokštė pievų ir žolynų
2017 . 05 . 03
Tekstas: Algė Ramanauskienė; stilius: Mantė Jaruševičiūtė; nuotraukos: Lina Jushke

„Žolynai“ – nedidelė erdvė, bet čia telpa tiek daug: svaiginančio kvapo, prigesintų pavasario spalvų, nedrąsiai besiskleidžiančių žiedų ir laukinės pievos jausmo. Gėlių salono įkūrėjos Gitana Bagdonienė ir Viktorija Prušinskienė nuo pat pradžių žinojo, kad jų puokštės bus kitokios, truputį laukinės – tarsi ką tik surinktos pievoje, netobulos, nes tobulybė – nuobodi, ir su charakteriu – kaip ir žmogus, kuriam jos bus skirtos.

 

7788

 

– „Žolynai“ – mažytė judviejų avantiūra, gimusi iš…

 

Viktorija: Visada sakau, kad „Žolynai“ gimė iš poreikio – tiesiog nerasdavome to, ko norėjosi. Su Gitana susidraugavome per mano vestuves, ji jas puošė, rūpinosi gėlėmis.

 

Gitana: Pastaruosius metus dirbau administratore advokatų biure. O kadaise, dar būdama studentė, esu dirbusi gėlių parduotuvėje. Tad visada sulaukdavau skambučių, kai kas ruošdavosi tekėti ar kita proga: „Gal gali greitai puokštę susukti, bažnyčią papuošti?“ – draugės kreipdavosi dažnai, viena jų buvo ir Viktorija.

 

Viktorija: Man visada norėjosi kitokių vestuvių, amerikietiškų, tokių, apie kokias skaitydavau užsienio tinklaraščiuose. Kartu su Gitana ieškojom, kas man patiktų ir pajutom, kad skoniai sutampa. Po medaus mėnesio atostogų grįžau į darbą Kinijos ambasadoje, bet nuo vestuvinių blogų niekaip negalėjau atitrūkti. Pamažu supratau, kad gėlės ir švenčių dekoravimas mane labiausiai traukia. Šiek tiek pasimokiusi pradėjau dirbti savarankiškai. Kai supratau, kad namuose erdvės kūrybai jau per mažai, ėmiau svarstyti apie studiją. Daug negalvodama pasiūliau Gitanai pradėti ką nors savo.

 

Gitana: Pamenu, ji paskambino ir sako: atidarykim gėlių parduotuvę! „Gerai, – atsakiau, – galim pasvajoti.“ Po kiek laiko jau pati skambinau Viktorijai ir klausiau: „Ar vis dar nori tos gėlių parduotuvės?“ Pasiūliau susitikti ir pasiieškoti patalpų.

 

Viktorija: Buvo vasara, galvojau – pasivaikščiosim smagiai ir tiek. Bet nutiko taip, kad atradom idealias patalpas Tilto gatvėje, kur ir vaizdas pro langą tiesiog užkerėjo – visu grožiu matosi Arkikatedra. Viduje čia buvo tik baltos sienos ir grindys, nieko daugiau, bet mums tiek ir tereikėjo.

 

Gitana: Įsikurti padėjo visa šeima: vyras gamino baldus, vaikai nudažė ir sukalė lentynas…

 

Viktorija: Patalpas radome liepos pradžioje ir Gitana pareiškė, kad rugpjūčio 31-ąją privalome atsidaryti. Ji kaip tik tą dieną turėjo vestuvinį užsakymą. Atrodė beprotiška pasiruošti taip greit, bet paskutinę vasaros dieną iš tiesų čia pirmą kartą pakvipo gėlėmis ir „Žolynai“ atvėrė duris. Žmonės ilgiausiai ieško patalpų, rašo verslo planus, o mes štai taip – žaibiškai!

 

Gitana: Ko gero, jei būtume ilgai sėdėjusios ir skaičiavusios – verta ar ne, būtume greitai nuleidusios rankas. Laimė, mus palaikė abiejų vyrai ir leido mums siekti svajonės.

 

DSC_2953

 

– Kokia „Žolynų“ filosofija?

 

Viktorija: Mūsų „arkliukas“ – puokštės. Norisi pakeisti žmonių įprotį gėlių parduotuvėje pirkti tik vienos rūšies gėles. Juk galima sukurti puokštę, kuri džiugintų, nes pats tokios nepasidarytum. Be to, bandom pasiūlyti įdomesnį gėlių asortimentą.

 

– Kaip atsirenkat, iš kokių gėlių užsukusiam žmogui sukurti puokštę?

 

Viktorija: Kartais klientas pats pasako, ko nemėgsta. Arba ką mėgsta. Kartais žino mėgstamą spalvą.

 

Gitana: Kartą atėjo mergina ir paprašė skubiai sukurti nuotakos puokštę ryt ištekančiai seseriai. Pirmiausia pasiūliau kremines rožes. „Ne, rožių ji nemėgsta“, – sako mergina ir rodo į baltos medvilnės šakelę. Buvo pavasario pradžia, norėjosi kurti puokštę iš šviežių gėlių, tad savo ruožtu pridėjau įvairių augalų, o tarp jų įkomponavau ir medvilnę. Žinau, kad nuotaka puokšte labai džiaugėsi. Tad kartais istorija prasideda nuo to, ko žmogaus nemėgsta…

 

DSC_2413

 

55

 

Visą istoriją skaitykite balandžio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (114 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/4265.jpg{/FINDME}