Planas. Ne utopija
2017 . 07 . 10
Tekstas: Laisvė Radzevičienė; nuotraukos: Lina Jushke

Apie Joną Balčėtį grįžęs iš plaukiojimo po Karibus man papasakojo vyras. „Nepatikėsi, Sen Marteno saloje gyvena lietuvis. Nusipirkęs ten laivą, jį remontuoja ir ruošiasi plaukti į Lietuvą“, – trumpai išdėstė istoriją ir privertė mane pažiūrėti į žemėlapį. Lietuvą ir šiek tiek daugiau nei 50 kvadratinių kilometrų ploto salą Karibų jūroje skiria tūkstančiai kilometrų. Negalėjau Jono nepakalbinti, kaip jis juos įveikė.

 

3

 

– Kokiomis jūromis, Jonai, iš Šv. Martyno salos pasiekei Lietuvą?

 

– Iš Sen Marteno į Lietuvą išplaukėme pernai, gegužę – Klaipėdos uoste prisišvartavome, patys to nežinodami, per Jūros šventę, liepą. Šešias su puse paros plaukėme iki Bermudų salos, viskas ėjosi puikiai, tik visai šalia pradėjo banguoti – vėjo nėra, o bangos – didžiulės.

 

– Paslaptingieji Bermudai..?  

 

– Nežinau, kiek ten tų paslapčių – du kartus plaukiojau toje vietoje, nieko nejaučiau. Žinoma, kad esu skaitęs apie paslaptingus dingimus, tačiau vienintelis paaiškinimas, kuris atrodo logiškas – iš jūros dugno besiveržiančios nuodingos dujos. Visa kita – pasakos ir fantazijos. Bermuduose praleidome daugiau nei savaitę, labai gerai gyvenome, tyrinėjome salą. Į Azorus keturi laivai išplaukėme tą pačią dieną. Gerai, kai ilgoje kelionėje esi ne vienas, tačiau keliems laivams plaukti kartu nėra paprasta. Vienas plaukia greičiau, o atsilikusių laukti gali tik labai geri bičiuliai. Iki Azorų, kurie išsidėstę Atlanto vandenyno centrinėje dalyje, plaukėme daugiau nei dvi savaites – 15 dienų. Aplink – jokios žemės, vien vanduo.

 

– Ir koks jausmas?

 

– Geras jausmas. Tikras. Kai supranti, kad tik nuo tavo paties sprendimų priklauso – būsi šiame pasaulyje ar ne. Stiprių vėjų negavome, pasisekė. Nors iš tiesų štilio bijau labiau. Kai nurimsta vėjas, laivas neplaukia, atsiranda nepaaiškinamas erzelis, nepajunti, kaip pradedi kelti balsą. Dienomis be vėjo lengva susipykti, užtat mes vėjo nelaukdavome, užvesdavome variklį ir plaukdavome.

 

– Keliese buvote laive?

 

– Trise. Ir tai, mano dydžio laive, – optimali komanda. Keturias valandas vairuoji, aštuonias ilsiesi.

 

– Dvi savaites praleidote Azoruose, kur – iš jų?

 

– Pajudėjome į nedidelį, jaukų Prancūzijos uostą Šerbūrą. Labai gražus senovinis miestas, apvažiavome apylinkes, tada – mažutė Helgolando sala Vokietijoje, iš ten – Kylio kanalu į Baltijos jūrą, trumpas sustojimas Borholme, kitą dieną – jau Klaipėdoje.

 

– Ir trejų metų Sen Martene – lyg nebuvę?

 

– Prisiminimai visada liks, gerai ten gyvenau. Nuostabi sala, fantastiškas oras, puikūs žmonės aplinkui – rusai, ukrainiečiai, kanadiečiai, australai, olandai, prancūzai – miksas iš viso pasaulio. Gyvena su šeimomis, vaikai eina į mokyklą, tokia nepaprasta bendruomenė. Kai kurie iš jų saloje gyvena laikinai, o kai kurie apsisprendžia pasilikti visam laikui. Kaip kad mano bičiulis prancūzas. Pardavė seną vynuogyną Prancūzijoje, nusipirko du namus Sen Martene ir įsikūrė su žmona. Sakė, senatvę pasitiks čia.

 

Kitas bičiulis prancūzas keliavo po pasaulį, kurį laiką gyveno Brazilijoje, ten įsimylėjo brazilę, sėdo į laivą jis, ji ir dvi jos dukros, ir atplaukė į Karibus. Rado staliaus darbą, mergaitės eina į mokyklą, gyvena visi laive ir džiaugiasi, kad nebereikia už dolerį internete pirktų marškinėlių gatvėje pardavinėti po pusantro, – taip jis vertėsi Brazilijoje.

 

– Jūs trejus metus be darbo irgi nesėdėjote?  

 

– 2013 metais palikau Lietuvą, išskridau į Šv. Bartolomėjaus salą pirkti laivo. Girdėjau, kad saloje įmanoma rasti suvirintojo darbą, šiek tiek jo pramokau, bet nuskridęs tokio darbo negavau. Įsidarbinau staliumi, dirbau tol, kol sumokėjau skolą, kuri buvo likusi už laivą. Visiškai atsiskaitęs, išplaukiau į Sen Marteną.

 

– Tai buvo pirmasis jūsų laivas?

 

– Antrasis. Pirmą pirkau Švedijoje, lygiai prieš dešimtį metų. Buvo spalis, šalta, kai atvykome į nedidelį uostą šalia Stokholmo, balutės apsitraukė ledu. Supratome, kad reikia kuo skubiau plaukti į Gotlandą, o iš ten – į Klaipėdą.

 

DSC_7452

 

Visą istoriją skaitykite birželio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (136 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/5254.jpg{/FINDME}