Penkių taškų Italija Anykščiuose
2017 . 08 . 29
Tekstas: Laisvė Radzevičienė; nuotraukos: Lina Jushke

Lygiai prieš metus, rugpjūtį, interjero dizainerė Giedrė Leitonė ir vadybą į virtuvę iškeitęs jos vyras Erikas Leitonas susikrovė paskutinius daiktus, sėdo į automobilį ir, palikę Vilnių, išvažiavo į Anykščius. Sumanių architekto rankų atnaujintame mediniame name Anykščių senamiestyje jiedu įkūrė savo Italiją – antrame aukšte apsigyveno, o pirmame – atidarė trijų staliukų restoranėlį „5 Taškai“. „Dabar jau Vilnius ateina pas juos“, – pagalvojau per dvi valandas čia pasisveikinusi su pažįstamu vilniečiu žurnalistu, atvedusiu savo svečius iš Izraelio, ir su Lietuvos ambasadoriumi Gruzijoje, netoliese turinčiu savo sodybą.

 

20994125_1878758062151211_77405079809188413_n

 

– Giedre, Erikai, kas jus privertė išvykti iš Vilniaus, į kurį visi jauni žmonės iš provincijos taip veržiasi?

 

Giedrė: Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, dirbau interjero dizainere, kūrybos mano darbe netrūko. Erikas Vilniuje liko gyventi po studijų. Kaip ir daugelis, baigė vadybą, daugiau nei dešimt metų dirbo įvairiose kompanijose, sėdėjo biure, prie kompiuterio. Labai gerai prisimenu tuos metus: grįžta po darbo namo, atidaro duris, veide – nulis. Nusivelka kostiumą ir – į virtuvę. Užsidaro porai valandų, po kurių iš ten išeina tikrasis Erikas – atsigavęs, pailsėjęs, su padėklu rankose. Taip mudu leisdavome savo vakarus, o aš pastebėjau, kad disbalansas tarp to, ką jis veikia darbe, ir to, ką daro virtuvėje, vis auga. Vieną naktį ilgai kalbėjomės, jis man prisipažino, kad pavydi žmonėms, kurie turi amatą – moka dirbti konkrečius darbus, atnešančius kitiems naudos. „Bet ir tu moki, galėtum paversti savo pomėgį darbu“, – pasiūliau. Tokią mintį jam buvo nelengva priimti. „Ar aš būsiu virėjas, Giedre?“, – klausė.

 

Erikas: Nusprendžiau, kad esu aklavietėje. Giedrė pradėjo uždirbti daugiau pinigų, galėjau išeiti iš darbo ir pamėginti save atrasti. Supratau: dabar arba niekada – man buvo per trisdešimt. Tai amžius, kai suvoki, jog darbas yra ne vien tam, kad sumokėtum sąskaitas.

 

– Ne kiekvienas vyras sugeba peržengti ribą – dabar žmona man gali padėti, ji, o ne aš išlaikysiu šeimą…

 

Erikas: Be abejo, man reikėjo jos pritarimo, patikinimo, kad tai yra geriausia išeitis ir kelias. Iš tiesų Giedrė mane juo vedė į tikslą. Ji įtikino, kad moku gaminti, kad virtuvė yra mano poilsis ir vieta, kur galiu atsipalaiduoti.

 

Giedrė: Mūsų vakarai buvo sotūs.

 

Erikas: Giedrė sakydavo: tu moki, tau pavyksta, kodėl negalėtum dirbti virėju? Bet juk ne tokia mano specialybė! „Eik, pasimokyk, išmoksi“, – siūlydavo, o man atrodė – kur čia eiti?! Į profesinę mokyklą? Pasidomėjau – jie pradeda nuo svogūnų pjaustymo. Būtų buvę gaila laiko. Kartą paruošiau gimtadienio vaišes broliui. Jų ragavo ir brolio bičiulė, vieno restorano administratorė. „Viskas labai skanu, gal nori pamėginti tikroje virtuvėje, mums labai trūksta žmonių“, – pasiūlė. Taip aš atsidūriau restorane „Le Cave“, tiesiai prieš Katedros aikštę.

 

 

Visą istoriją skaitykite rugpjūčio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (170 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/20953674_1878758958817788_2343371885579986597_n1.jpg{/FINDME}