Pašaukimas, vardu Maistas
2017 . 08 . 04
Tekstas: Viktorija Maleckaja; nuotraukos: Gabija Labutytė

Artišoko tatuiruotės savininkė, žymiosios klasikinės prancūzų kulinarijos mokyklos Le Cordon Bleu ir Matthew Kenney akademijos absolventė, tinklaraščio „Plant Based Chef“ autorė bei tiesiog charizmatiška asmenybė Monika Timaitytė su draugu Mariumi ir šunimi Buda atveria duris į savo jaukųjį loftą, įsikūrusį sename gamyklos pastate, ir pasidalija aistra maistui.

 

20621327_1857485354278482_4264842071395020808_n

 

Kelias į virtuvę

 

Baigdama mokyklą neįsivaizdavau, nei ką studijuosiu, nei ką veiksiu gyvenime. Neturėjau savo svajonių profesijos. Įstojau į mados dizainą, tačiau ten, kaip ir mokykloje, man visai nepatiko, todėl studijas mečiau. Laisvu metu pradėjau daug gaminti, nors prieš tai mano pagrindinis maistas buvo užpilami makaronai. Taip ir įsisukau virtuvėje, kurioje man viskas labai natūraliai ir lengvai sekėsi – kitaip tariant, atradau savo pašaukimą. Nuėjau mokytis į profesinę mokyklą ir po dviejų savaičių mokslus mečiau, nes nepatiko siūloma programa. Tada pradėjau ieškoti, kur galėčiau įgyti aukščiausio lygio kulinarijos žinių. Taip ir susiradau klasikinės prancūzų kulinarijos mokyklą Londone – Le Cordon Bleu.

 

Studijos garsiojoje mokykloje

 

Pradžioje bijojau, nes šioje mokykloje buvau tik mėgėja tarp pažengusių šefų, turinčių net keletą restoranų. Tačiau buvau labai stropi mokinė, ateidavau anksčiausiai, namų darbai visada atlikti. Visiška priešingybė sau pačiai, kokia buvau, kai mokiausi mokykloje. Kaip vis dėlto viskas apsiverčia, kai atrandi savo aplinką. Manau, svarbu, kad mokytojai mokyklose nenuvertintų prasčiau besimokančių mokinių, o skatintų atrasti save.

 

Mokslai Le Cordon Bleu man labai patiko, nors ir buvo labai sunkūs. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro dirbome, disciplina buvo griežta. Į klasę neįleidžia, jei ateini su purvinais batais, neišlyginta prijuoste ar neturi specialaus kaklaraištuko. Net vyrai su barzdomis privalo dėvėti barzdų tinklelius. Tačiau tai išmoko tvarkos, kuri būtina virtuvėje. Nes jeigu virtuvėje netvarka – joje yra krūva problemų. Tokia disciplina labai pakeitė mano pačios charakterį, nes anksčiau gyvenau chaose.

 

Mokslai buvo labai įdomūs. Kiekvieną dieną būdavo trys valandos teorijos – sėdi klasėje, užsirašinėji visus receptus, o priešais tave stovi virtuvės meistras iš Michelin žvaigždutėmis vertinamų restoranų, gamina ir pasakoja. Po trijų valandų teorijos eini į trijų valandų praktiką, kur bandai atkartoti tai, ką tik ką parodė šefas. Paskui tuos patiekalus jam neši, jis ragauja, apžiūri kiekvieną smulkmeną – net ir tokias, kaip ar gerai išvalytas lėkštės dugnas, ir tada pasako savo nuomonę. Kiekvieną dieną būna kelios teorijos ir praktikos klasės. Mano balai buvo aukšti, o tai kartu besimokantiems šefams atrodė keista, kadangi vidury studijų atsisakiau mėsos vartojimo. Galbūt taip nutiko, kai akis į akį susidūriau su gyvūno išmėsinėjimo procesu. Tai labai skiriasi nuo jau paruoštos ir įpakuotos mėsos dalies parduotuvėje. Tačiau net ir nevalgant mėsos gaminti patiekalus man sekėsi puikiai. Juos padarydavau taip pat, o kartais net daug geriau už tuos, kurie jau daug metų dirba restoranuose. Įvaldžiau visas technologijas ir įgytas žinias pradėjau taikyti veganiškai mitybai.

 

Pamažu atrastas veganizmas

 

Į mano gyvenimą jis atėjo palaipsniui. Pradžioje susidomėjau sveika mityba. Pradėjau sportuoti, norėjau vartoti daugiau baltymų, tačiau tai man netiko. Pasidomėjusi daugiau, nusprendžiau išsivalyti organizmą vaisiavalgyste. Pusę metų valgiau tik vaisius. Po to mano nuotaika, miegas bei oda pagerėjo, energijos kiekis žymiai išaugo. Po vaisiavalgystės išmėginau raw mitybą, kurioje jau naudojami ne tik vaisiai, bet ir daržovės. O galiausiai perėjau į veganizmą – prisidėjo ir šiltas maistas. Visa ši transformacija vyko, kol mokiausi Le Cordon Bleu. Patiekalų, kuriuos gamindavau mokykloje, nevalgydavau, tačiau paragaudavau, kad žinočiau skonį.

 

Į Tailandą pas žymųjį šefą

 

Kai po studijų grįžau į Lietuvą, kurioje tuo metu veganizmas dar nebuvo populiarus taip, kaip dabar, turėjau tik du pasirinkimus: eiti dirbti į restoranus su mėsa, o tai būtų prieštaravę mano įsitikinimams, arba važiuoti toliau mokytis. Aš pasirinkau mokslus. Iš pradžių pasidomėjau, kas geriausiai išmano raw mitybą ir taip radau garsųjį šefą Matthew Kenney, kuris turi kelias savo mokyklas įvairiausiose pasaulio vietose. Aš pasirinkau Tailandą – vaisiavalgystės meką, kurioje puikūs ir oras, ir mokslai, ir vaisiai. Ten pasaulis buvo visiškai kitas nei Londone. Labai patiko akademijos atmosfera, kurioje visus studentus vienijo bendra idėja – veganizmas. Sudariau daug gerų pažinčių. Kuo ši mokykla buvo kitokia? Joje viskas buvo raw – įvairios fermentacijos, džiovinimai. Į šią mokyklą nevažiavau su mintimi, kad visą gyvenimą gaminsiu raw maistą, tiesiog norėjau pasiimti dalelę žinių. O paskui pritaikyti tai, ką įgijau, ir atrasti savo stilių virtuvėje.

 

Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“  numeryje (100 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/20480018_1857485450945139_7785770038073391781_n.jpg{/FINDME}