Kažkur, tarp miškų ir ežerų
2017 . 08 . 23
Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė; nuotraukos: Lina Jushke

Prekės ženklo „The Knotty Ones“ bendraįkūrėja, Všį „Investuok Lietuvoje“ vyresnioji patarėja investavimo klausimais Sandra Pangonytė ilgai ieškojo vidinės ramybės ir pilnatvės jausmo. Skersai išilgai išmaišiusi Pietryčių Aziją, mišku ir ežeru kvepiančią ramybę kartu su sužadėtiniu verslininku Pauliumi Vaškevičiumi surado daug arčiau, nei galėjo įsivaizduoti, – nedideliame pilkame namelyje prie vandens, tarp sakais kvepiančių Dzūkijos pušų. Ant rankų sūpuodami trijų mėnesių sūnų Vėją, pora pasakoja apie šviežiomis šilauogėmis, drėgnomis miško samanomis ir laisve būti kvepiančią šios vietos magiją.

 Photo18

 

– Kaip nutiko, kad vis daugiau laiko praleidžiate čia, namelyje šalia Druskininkų?

 

Paulius: Istorija prasidėjo dar vaikystėje, kai mano tėtis Arūnas nusipirko šį žemės sklypą. Mano močiutė gyvena Druskininkuose, tad prie Ilgio ežero atvažiuodavome išsimaudyti. Pirmąkart atvažiavus į šią vietą, nesupratau, ką tėtis joje pamatė: aplink buvo vien brūzgynai, pelkynai, iki ežero kranto reikia brautis pro žmogaus ūgio nendrių stiebus. Manęs, 11 metų vaiko, tokia tėčio mintis nesužavėjo. Po kelerių metų darbo, valymo buvo pastatytas vienas namukas, o maždaug prieš dešimt metų tėtis čia pasistatė gyvenamąjį namą. Pagal planą ankstesniame namelyje turėjo būti pirtis, tačiau kelerius metus jis stovėjo nenaudojamas. Mudu su Sandra čia būdavome dažni svečiai, tad nusprendėme, kad metas susikurti savą kampelį.

 

Sandra: Pauliaus tėtis name gyvena vienas, mielai mus priima, tačiau mums norėjosi privatesnės aplinkos, o tėčiui – daugiau erdvės. Beveik viską čia sukūrėme savomis rankomis: Paulius šlifavo, dažė sienas, prikėlėme senus baldus, valėme visus kampelius. Nedaug investicijų, tačiau labai daug rankų darbo ir širdies.

 

Paulius: Ši vieta traukia. Visą gyvenimą tėtis gyveno Vilniuje, tačiau pagyvenęs čia suprato, kad ten grįžti nebenori. Dar ir dabar kelionė į sostinę jam būna didžiausia tragedija, važiuodamas ten turi išgerti raminamųjų. Iš pradžių man atrodė nesuvokiama, kaip žmogus gali miške gyventi vienas, tačiau kartą tėčiui išvykus atostogauti, savaitę čia vienas gyvenau ir aš. Tada supratau šios vietos magiją: čia tiek daug gėrio, ramybės.

 

Sandra: Esu kilusi iš mažo miestelio, tad visada norėjau pabėgti į didelį miestą, gyventi pačiame centre. Bėgant metams, kuo toliau, tuo labiau norisi būti šalia gamtos. Čia būdamas supranti, kiek nedaug žmonių aplink tereikia – vos kelių artimų draugų, šeimos, kuriems gali kokybiškai skirti dėmesį. Prieš dešimt metų nebūčiau pagalvojusi, kad pasirinksiu tokį gyvenimą. Net prieš dvejus metus Pauliui sakiau, kad Druskininkuose niekada negyvensiu. (Juokiasi.)

 

Paulius: Kas prieš keletą metų atrodė neįmanoma, vyksta dabar. Kol kas norisi ir miesto, tačiau pastebime, kad jį išnaudojame vis mažiau. Anksčiau be draugų, šurmulio ir vakarėlių neįsivaizdavome gyvenimo. Pamažu šį etapą pakeičia ramus laikas namuose su artimaisiais, draugais. Ateityje tikrai neatmesčiau scenarijaus visam laikui persikelti į gamtą.

 20914564_1876684285691922_6018012757094021676_n 20953647_1876684835691867_4587622573677504597_n

 

– Koks tas pasaulis čia, namelyje vidury niekur?

 

Paulius: Kiekvieną kartą vis kitoks, priklauso nuo būsenos, metų laiko. Atvažiavę čia kiekvienas būname truputį sau, atskirai su savo norais ir mintimis. Čia nereikia galvoti, kaip esi apsirengęs, gali atsikelti susivėlęs, kada nori įšokti į ežerą. Sandra vaikšto miškuose, medituoja. Aš einu kažką pasikrapštyti, pasitvarkyti, skaityti. Druskininkuose gyvena mano močiutė ir krikšto tėvai, kai norisi pabendrauti, nuvažiuojame jų aplankyti.

 

Sandra: Tai vieta, kurioje aš pabėgu nuo visų žmonių. Gyvename čia kaip miško žmonės. Laisvė daryti ir būti įkvepia. Vilniuje turi surasti kampelį, kur galėtumei atpalaiduoti mintis. Paulius medituoja, kol aš miegu, aš medituoju užsidariusi vonioje. (Juokiasi).

 

Paulius: Mano tėtis toks atskalūnas, šių laikų hipis. Niekada per daug nesirūpina svečiais, daro tai, ką nori, ir leidžia tai daryti kitiems. Nesame įpareigoti intensyviai bendrauti, būti kartu, skirti dėmesio. Tėtis išeina pas gyvulius, o kai nori – ateina pasikalbėti. Dėl nieko nepriekaištauja, dėl nieko nesijaudina. Tarsi dar vienas ramus draugas.

 

20993035_1876687489024935_1878918626340582422_n 20914346_1876684949025189_2838244481076284254_n Photo67 Photo75 Photo82

 

Visą istoriją skaitykite rugpjūčio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (80 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/Photo18.jpg{/FINDME}