Borisas iš paukščių salos
2017 . 07 . 12
Tekstas: Laisvė Radzevičienė; nuotraukos: Lina Jushke, Borisas Belchevas, „Alcedo Wildlife Photography“

Neabejoju: kai lieka vienas, jis kalbasi su paukščiais. Sutupdo sode ant šakų ir klausinėja – kur skrido, ką matė? Jei galėtų, gal net skristų kartu, kad tik pamatytų jų kelius iš šaltųjų kraštų į šiltuosius, jų maršrutus ir poilsio vietas. Tikriausiai tai būtų pats geriausias Lietuvoje, Rusnėje gyvenančio bulgaro Boriso Belchevo mokslinis tyrimas. Nes šis žmogus tikrai pametęs galvą dėl paukščių.

 4

 

– Borisai, kada pirmą kartą pamatei Rusnę? 

 

– Beveik prieš dešimtmetį – 2008-aisiais. Buvo ankstyvas pavasaris, visi keliai ir keliukai apsemti. Man čia pasirodė tikras paukščių rojus.

 

– Ar tiesa, kad kelią į Rusnę radai per Aliaską?

 

– Sofijos universitete studijavau biologiją. Visada svajojau fotografuoti gamtą, tačiau Bulgarijoje susitaupyti pinigų fotoaparatui – neįmanoma. Kažkas pasakė, kad Aliaskoje gerai moka, pagalvojau, šalis įdomi, kodėl ten nenuskridus? Įsidarbinau Denalio nacionaliniame parke, šalia aukščiausio Šiaurės Amerikos kalno Makinlio. Parko teritorija – 24,5 kvadratinių kilometrų, turistus į parką vežioja specialūs autobusai. Ten viskas yra tiesiog laukinė gamta – meškos vaikštinėja, briedžiai, begalybė paukščių, nykstančių augalų. Per savo gimtadienį netgi lūšį pamačiau!

 

– Gamta, gyvūnai ir paukščiai tau nuo vaikystės buvo įdomūs?

 

– Vaikystėje mano knygos buvo gamtos enciklopedijos. Ketvirtoje klasėje paprašiau, kad tėvai nupirktų žinyną su lotyniškais augalų ir gyvūnų pavadinimais. Gyvenau mieste, vasaromis būdavau pas senelę kaime, vėliau teta mane veždavosi į kalnus. Kai 1994-aisiais mirė senelė, tėvai pardavė jos namą, už tuos pinigus nusipirkome televizorių ir įsivedėme kabelinę televiziją. Mėgstamiausias mano kanalas, žinoma, buvo „Animal Planet“. Penktoje klasėje, prisimenu, mus mokė labai gera gamtos mokslų mokytoja, tada ir užsidegiau studijuoti biologiją. Vėliau dar galvojau apie veterinariją, tačiau pažįstamas veterinaras atkalbėjo. Sakė: tau tikrai to nereikia, jei neturi ryšių, dirbsi kaime su karvėmis, o paskui dar ir valgysi savo pacientes. Tokia perspektyva nežavėjo, taigi nusprendžiau studijuoti biologiją. Pasirinkau ornitologijos kryptį, pradėjau savanoriauti Bulgarijos ornitologų draugijoje. Mintis, kad norėčiau dirbti gidu, rodyti turistams paukščius, visada kirbėjo. O tada atėjo laikas išvykti į Aliaską.

 

– Aliaskoje juk ne tik uždirbai pinigų, bet ir radai sau žmoną…

 

– Pagyvenęs Aliaskoje du mėnesius, sutikau Daivą – menininkę, grafikos dizainerę, dabar jau buvusią savo žmoną. Ji pasisvečiavo Bulgarijoje, paskui pasikvietė į Lietuvą. Taip čia ir likau, jau dešimt metų gyvenu. Iš pradžių apsistojome Kėdainiuose, pas žmonos tėvus. Kol studijavau ekologiją ir aplinkotyrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, dirbau Kėdainių ligoninės rūbinėje. Turėjau laiko mokytis, o kai išvykdavau laikyti egzaminų, darbe mane pakeisdavo uošvė.

 

Po universiteto darbą man pasiūlė „Kintai“. Turėjau parašyti verslo planą, kaip į jų viešbutį pritraukti kuo daugiau turistų. Man atrodė, kad būtų galima visus metus kviesti paukščių stebėtojus, reiktų tik įrengti jiems paukščių stebėjimo vietas. Įruošėme keturias slėptuves, sulaukėme pirmųjų svečių, tačiau pavasarį sniegas anksti ištirpo, slėptuves pasidarė sunku pasiekti, o savininkams, matyt, pritrūko kantrybės – pelno jie norėjo greitai. Teko atsisveikinti. Pasisiūliau iš jų nupirkti slėptuves, nepardavė, dabar stovi tuščios, nenaudojamos.

 

3 19 5

 

– Ar tau ir dabar atrodo, kad esama nemažai žmonių, kurie važiuotų į niekam nežinomą užkampį tik dėl paukščių?

 

– Jei tuo netikėčiau, niekuomet nebūčiau persikėlęs į Šilutę, gyvenčiau sau Kėdainiuose ir važinėčiau su turistais, gavęs užsakymą. Tačiau man labai norėjosi pačiam gyventi teritorijoje, kurioje daug paukščių, mažiau būti kelyje, o daugiau – su šeima. Vis dėlto ne visada išeina taip, kaip nori. Gyvenu tarp paukščių, bet be šeimos.

 

– Kokie žmonės atvažiuoja stebėti paukščių?

 

– Labai daug šeimų su vaikais, užsieniečiai – vokiečiai, olandai, švedai. Švedams išvis patogu – sėda į keltą, aš juos pasiimu iš Klaipėdos. Sutariau su keliomis kaimo turizmo sodybomis, jos apgyvendina svečius, pamaitina. Neseniai vieną grupę lydėjau Bulgarijoje. Kai grįžau, ėmiausi organizuoti paukščių atpažinimo kursus. Juos noriai lanko biologijos studentai iš įvairių universitetų.

 

Paprastai iš paukščių stebėtojų gaunu sąrašą, ką norėtų pamatyti, o jau mano darbas – paukščius jiems parodyti. Užsienyje populiarūs švietėjiški klubai, į juos susibūrę žmonės rūpinasi paukščiais, juos maitina, saugo, dirba savanoriais. Taip pat esama klubų, kurie jungia žmones, registruojančius, kiek paukščių rūšių yra pamatę per savo gyvenimą. O, paklausykit, zylė! Pakabinau inkilą šį pavasarį sode, apsigyveno.

 

6

 

Visą istoriją skaitykite birželio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (112 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/4287.jpg{/FINDME}