Atostogos be plano, bet… su vaikais
2017 . 07 . 25
Tekstas: Laisvė Radzevičienė; nuotraukos: Lina Jushke

Menininkės Ievos Mekšrūnaitės gyvenime improvizacijos yra labai daug. Tikrai daugiau nei daiktų jos ir architekto Vytauto Biekšos namuose, seniausiame Pamėnkalnio gatvės name. „Daug dalykų nutinka atsitiktinai“, – sako grafikė, dviejų vaikų mama ir nenuilstanti keliautoja, savo atostogų niekuomet neplanuojanti, o kelionių nespraudžianti į grafikus. Šiandien, kai užrašinėju mūsų pokalbį, Ieva su draugėmis mėgina viską, ką įmanoma, pasiimti iš Japonijos.

 

Photo_68

 

– Jau kurį laiką internetinėje erdvėje stebiu tavo pasakojimus iš kelionių po meno pasaulį. Jose labai dažnai dalyvauja ir sūnūs – Jonas su Martynu. Tos jūsų kelionės, rodos, paneigia įprastas nuostatas – kam vestis mažą vaiką į meno galeriją, juk vis tiek nesupras. Arba – kam vykti į kelionę su vaiku, juk dar mažas, jam bus sunku, o ir tėvams – nelengva?

 

– Nežinau, apie ką kalbi. Aš taip galvojančių draugų neturiu, neabejoju, kad tu – irgi. Manau, kad tie, kurie skaito „Lamų slėnį“, taip pat. Kelionių būna visokių – su vaikais, be vaikų, su vyru, su draugėmis, su draugų šeimomis. Mano vyras mėgsta slidinėti, jis dažnai į kalnus važiuoja be mūsų, su draugais. Manęs klausia – kaip tu jį išleidi? Koks keistas klausimas! Jis mane irgi juk išleidžia, nemanau, kad jo draugai klaustų – kodėl išleidai žmoną? Suprantu, esama žmonių, kuriems atrodo būtina vaikščioti susikibus už rankų – kad parodytum, jog esi šeima. Mes kitaip gyvename. Aš suplanuoju kelionę, Vytas prisijungia prie mūsų su vaikais, kai randa laisvo laiko. Man laviruoti lengviau, jei jis netelpa į mūsų grafikus, turi derintis. (Juokiasi).

 

– Kiek metų buvo tavo vaikams, kai pirmą kartą jiems parodei kitą šalį?

 

– Jonui turėjo tuojau sueiti dveji, kai galvon šovė mintis – turiu kur nors išvažiuoti. Ilgai galvojau kur, suplanavau Paryžių. Prisipažinsiu, buvo baisu – kiekviena tokia kelionė yra žingsnis iš komforto zonos. Neįprastas šis žodis mano leksikoje, bet taip yra. Namie iš komforto zonos nepabėgsi, bent jau man nepavyksta. Bet jei esama žmonių, kurie mano, kad nueiti su vaikais į bažnyčią yra iššūkis, tai jiems toks sekmadienis gali tapti galimybe pabėgti iš įprastos situacijos. Kelionė į Paryžių su dvejų metų vaiku buvo mano bandymas pakeisti savo gyvenimą. Sutariau su mama, kad ji dvi savaites pabus su mumis, tėtis irgi atskrido, tik Vytas neištaikė. Išsinuomojome butą pačiame Paryžiaus centre, aš sudėliojau sau dienotvarkę. Kai turi mažą vaiką, turi derintis prie jo ritmo, sugalvoti, kad į muziejų eisi vieną kartą per dieną, o ne šešis. Nepaklusi vaiko ritmui, neatsižvelgsi į jo norus, bus blogai – jis susierzins, tu susierzinsi.

 

 

– Kokia buvo kelionės idėja? Kodėl Paryžius?

 

– Paryžius – nes smagu. Kol Jonas buvo mažas, su Vytu šiek tiek keliavome, tačiau kai sūnui suėjo dveji, pagalvojau – jis jau didelis vaikas, jam įdomu, menų gal nesupras, tačiau bus smagu skristi lėktuvu, nueisim į Liuksemburgo sodus, į karuseles, pavalgysiu bandelių, atsigersiu kavos, aplankysime Luvrą, darysime viską, ką smagu daryti su vaiku. Iš tiesų mintis ir yra tokia: daryti su vaiku tai, kas smagu. Kai pasitiki savo vaikais ir savimi, kai tau patinka kartu praleistas laikas, išmoksti valdyti situacijas. Nesklandumų gali nutikti, bet jie dažniausiai – ne vaikų, o mūsų, tėvų, klaidos. Paryžiuje buvau su mama, kuri man labai patinka, buvau su vaiku, kurį labai myliu, ar galima geresnio laiko norėti?

 

Beje, Paryžiuje sužinojau, kad laukiuosi antrojo vaiko. Martynas gimė lapkritį, gegužę mes išsiruošėme su abiem vaikais į Nicą. Buvo ne taip įdomu kaip Paryžiuje, bet labai smagu vaikams – jūra, saulė, nuostabus oras.

Po metų vėl aplankėme Paryžių, paskui išvykome į Barseloną. Planuose buvo ir Berlynas, tačiau užklupo vėjaraupiai, teko likti namuose.

 

Lengva keliauti, kol vaikai neina į mokyklą, o kai prasideda mokslai, planuoti reikia labiau. Šiais metais jie mūsų klausia – o kada mes? Jūs keliaujate, keliaujate, o mes? Suprantu, kad reikia vėl skristi, labai noriu Joną nusivežti į Londoną, bet pasaulyje tokia įtempta situacija. Galima apie tai negalvoti, bet būtų kvaila. Ankstesnėse kelionėse rizika buvo kitokia – kas, jei liga užklups? Londonas šiandien pavojingas kitaip. Paryžius – irgi. Tą dieną, kai iš jo grįžome, Eliziejaus laukuose nušovė žmogų. Gali tikėti likimu, kiek tik nori, gali ieškoti pasiteisinimų, bet jei būtume kur nors netoliese? Baimės jausmas neišvengiamai egzistuoja, jautiesi atsakingas už savo vaikus. Svetimas miestas, svetimos gatvės, kitokie žmonės… Nicos turguje kartą pametėme Joną. Neabejoju, atsiras žmonių, kurie sakys – kokia bloga mama. O Jonas ėjo ir nuėjo! Tokie dalykai nutinka, jei keliauji, ir tą reikia žinoti. Užtat visi gavome gerą pamoką, sutarėme: stovi toje pačioje vietoje, kur pasimetei, ir garsiai šauki.

 

Vaikai man dažnai pasakoja – čia buvome, čia keliavome. Kuo jie daugiau žino apie pasaulį, kuo labiau domisi, tuo geriau, o man įdomu matyti pasaulį jų akimis, pažvelgti naujai į tai, ką jau esu mačiusi ne kartą. Barselonoje viena jau nieko naujo negaliu rasti, o vaikai ieško naujų dalykų, naujų nuotykių.

 

20258385_1847358448624506_2392552820272522935_n

20292585_1847360855290932_7424986539417925839_n

 

Visą istoriją skaitykite liepos mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (16 p.)

 

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/20246245_1847362238624127_168056525987085642_n.jpg{/FINDME}