Apie rožinį naivumą
2017 . 04 . 07
Tekstas: Algė Ramanauskienė; nuotraukos: Joana Buividaitė

Pozityvių daiktų „Bear On Me“ kūrėja Lina Zigmantė – tarsi žmogus iš kiek kitokio pasaulio. Jos pastelinėmis spalvomis nulietas gyvenimas kiek toliau nuo buitinių dramų, griežtų taisyklių, įsipareigojimų ir preciziškai sudėliotų ateities planų. Ji leidžia nesukti sau galvos dėl pinigų, mėgaujasi darydama tai, ką nori, o smagiausiai jaučiasi stebėdama, kaip jos kurti drabužiai keičia žmonių gyvenimus.

 

1 (15)

 

Darau, ką noriu

 

Nors skamba vaikiškai, bet iš tiesų gyvenime darau tik tai, kas man patinka. Niekada nekyla mintis, kad nenoriu piešti ar lipdyti. Priešingai – svajoju nuveikti dar daug įdomių dalykų, tik jiems trūksta laiko. Štai sugalvojau, kad mane domina Japonija ir ruošiuos nusiųsti savo karolius Tokijuje lietuviško dizaino parduotuvėlę turinčiai japonei Saori. Jau įsivaizduoju, kaip juos pakuosiu, kaip siųsiu. Ne dėl to, kad Japonijoje matau nišą savo kūrybai – apie tai aš negalvoju. Bent jau pradžioje. Man įdomus procesas.

 

Rengdama vienos dienos „Bear On Me“ parduotuves, aš susikuriu mažą pasaulį – tarsi žaisdama vaikystėje. Viską kruopščiai sudėlioju, o tada žaidžiu. Apgalvoju kiekvieną smulkmeną – kaip supakuosiu darbus, ką kiekvienam užrašysiu, kaip įteiksiu, apie ką pasikalbėsiu su žmogumi – visokių reikalų prisikuriu! Smagu, kai kas nors įsigyja ir dėvi tavo rūbą, o tada parašo laišką. Nuostabu matyti, kaip keičiasi žmonių gyvenimai, pavyzdžiui, nusipirkusi mano džemperį, moteris meta pabodusį darbą. Gal užsivilkusi drąsų drabužį ji tampa drąsesnė? Piešdama tokių minčių neprogramuoju, neburiu, tik stengiuosi viską daryti ne tam, kad parduočiau.

 

Idėjos gimsta įvairiai. Kartais – tiesiog važiuojant automobiliu, tada stengiuosi jas įsiminti. O studijoje būna daug taškymosi – taškau dažus, o tada bandau įžiūrėti būsimą piešinį. Gal tai mano noras pasislėpti nuo savo kompleksų? Juk kartais vis dar išlenda kokia mintis – ar tikrai gražūs tie mano darbai? Bet jei pieščiau saldžiai, nudailintai, jie būtų kitokie.

 

2 77

 

Pinigai

 

Aš jų tiesiog niekada neturiu, niekada ir neturėjau. Ir mano tėvai neturėjo. Bet jų visada atsirasdavo, kai labai reikėdavo. Suprantu, kad negaliu negalvoti apie pinigus – tai būtų nesąžininga šeimos atžvilgiu, nenoriu, kad viską tektų uždirbti vyrui. Mano darbas atsiperka pamažu. Štai išsinuomavau studiją buvusios gamyklos kasoje, sutelkiau mintis, kad reikia užsukti nedidelį verslą ir pamažu man pradeda sektis. Gyvename pasaulyje, kur pinigai yra reikalingi. Bet kartais įvyksta mainai: vyras nueina į kirpyklą – kirpėja užsinori mano kurto džemperio, taip ir keičiamės. Esu savo kūrinius keitusi į kosmetiką, mano keramikos dirbinius kolegė taip pat išdega mainais už džemperį. Kartais nuvažiavusi į Kernavę, įsivaizduoju, kaip man patiktų gyventi toje senovinėje gyvenvietėje…

 

Drabužiai

 

Nesu madistė. Nemėgstu rengtis ryškiai. Drabužiai turi atspindėti mano vidinį pasaulį. O aš dėl nieko nesinervinu, manęs neerzina pikti vairuotojai ar surūgusi pardavėja. Man nereikia, kad į mane žiūrėtų. Man smagiau stebėti, kaip keičiasi žmogus, mano drabužį užsivilkęs. Todėl kiekvieną darbą piešiu rankomis, netiražuoju jų, noriu, kad kiekvienas būtų kitoks, juk visi esame ypatingi, tad ir rūbas gali būti unikalus, turėti prasmę.

 

Neseniai pradėjau projektą – „New Life“ (liet. – „Naujas gyvenimas“). Imu seną drabužį ir sukuriu jam naują gyvenimą. Sau beveik neperku naujų rūbų. Jų ir taip turime per daug. Aš mėgstu vintažinius. Viską, ko reikia, randu dėvėtų drabužių parduotuvėse. Dažnai juos atnaujinu, padailinu. Turiu akį surasti rūbą, kad ir seną, kartais padedu draugėms išsirinkti. Juk smagu, kai drabužis pradeda naują gyvenimą, taip pat įdomi jo paslaptis – kas jį anksčiau dėvėjo, kokia jo istorija. Kažkada turėjau svajonę piešti ant tamprių – įgyvendinau, norėjau pabandyti piešti ant kelnaičių – ir tai padariau, viską išpardaviau… Dabar noriu piešti ant sijonų, vaikiškos patalynės… Žinau, kad ir tam ateis laikas.

 

ff

 

Visą istoriją skaitykite kovo mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje (108 p.)

 

{FINDME}http://www.lamuslenis.lt/wp-content/uploads/1-15.jpg{/FINDME}